30 seconds to mars

12:00 PM

My Chemical Romance - You Know What They Do to Guys Like Us In Prison

Mano paklaikusios mintys šokinėja. Išsitraukiu dar vieną cigaretę iš pakelio ir laikau tarp lūpų. Ne. Aš nerūkysiu, tik laikysiu štai taip. Nupurto. Jaučiuosi tarsi apsvaigusi, lyg kokia narkomanė. Bet aš ne tokia. Ne. Aš ne tokia. Niekaip negaliu surasti savo prakeikto telefono ir įsiuntu. Kur jis?! Akyse ima lietis vaizdas ir aš lyg pakvaišusi vaikštau po kambarį. Galų gale, už lovos, maišelyje su cukrumi, randu savo telefoną ir atsiliepiu<<<<

- Klausau?

Tačiau ragelyje girdžiu tik tylą. Kodėl niekas nenori su manimi kalbėtis?
Kambarys atsiduoda saldainiais. Ir ant grindų pasklidusi klampi masė. Kas, po velnių čia? Jaučiuosi lyg beprotė. Kažkas ima juoktis ir aš imu kvatotis kartu. Nežinau kodėl. Sužvanga raktai. Pasiimu veidrodį ir pasistatau jį tiesiai priešais save. Tai štai kaip aš atrodau? Geras. Tačiau kažko trūksta. Pasiimu raudoną lūpdažį ir per pusę veido pagražinu lūpas. Va, dabar geriau. Štai to man ir trūko. Grožio. Gro - žio. Bet kas tai? Nukratau pelenus. Damn, sakiau gi, kad nerūkysiu, o pažadą štai ir sulaužiau. Kažkas Skambina. Nenoriu aš kalbėtis su niekuo. Atsikniskit. Aš gražinuosi. Jaučiu kaip po truputį mane apėmusi psichozė baigiasi. Klanas nuo grindų dingsta ir pagaliau nuleidžiu kojas ant žemės. Fe, kambarys atsiduoda šokoladu. Reikia pravėdint. Atsidarau langą ir dar užtraukiu. Gana rūkyt, gi negalima. Perskaitau savo parašytas nesąmones ir suvokiu, kad tai, ką parašiau yra visiškos klejonės.

Nazareth - Love Hurts

Aplink matau šypsenas. Kvatojuosi kartu. Tik ar nuoširdžiai? Ar tikrai jaučiu džiaugsmą tokį, kad galėčiau juoktis ir sakyti, kad nemeluoju ?
Kaskart apsidairau, vos tik išgirstu kokį traškesį.
Muzikinio centro kolonėlės groja :
,,Don‘t give up today…”
Ironiškai nusišypsau. O kas bus, jei pasiduosiu?
Sustos eismas gatvėse, nutils pasaulis, visi verks? Cha. Nebus taip niekada.
>>>>>>>
Sulaužyk mane. Laužyk taip stipriai, kad net girdėčiau savo lūžtančių kaulų traškėjimą. Negailėk manęs, nes savęs aš negailiu. Man patiks viskas, ką tu su manim darysi. Išgersi mano kūno skysčius, išsunksi smegenis, sustabdysi kraujo tekėjimą, sulaužysi rankas ir kojas. Žinau, kad mane myli. Myli taip stipriai, kad mirtinai mane numyluosi. Tai žinodama, aš galiu mirti.
Užsidengiu rankomis veidą. Pradėjus imti saldžiam miegui, nesugebu suvaldyti savęs ir tiesiog visa panyru į tave. Suplėšyk mane į gabalus - man vienodai. Vis tiek myliu tave iki skausmo. Pasipuošk ta mirties kauke ir plėšyk mane - aš to noriu. Man žvėriškai skauda, tačiau aš pirmąsyk savo gyvenime juokiuosi nuoširdžiai. Kai skausmas pasiekia tokią ribą, kai jaučiu savo mėsą atitrūkstan nuo mano kūno, mano sąmonė tarsi atsijungia. Panyru į saldžiarūgštį sapną ir negaliu atsitokėti. Akyse blykčioja žalia šviesa ir jaučiu kaip mano smegenys atsijungia. Po truputį palieku šį pasaulį.
Pačią paskutinę sekundę protas ima ir prašviesėja. Aš atsimerkiu viena po savo skausmo ir baimės antklode.

Nužudyk mane, nes nekenčiu šio jausmo.

Sister Sin - Sound of the underground

Šalta, tačiau aš visa degu. Tiesiog degu noru pamatyti save, savo vidų. Gal skambės kvailai, tačiau norėčiau suprasti save, savo vidų ir nesijausti taip, kaip jaučiausi lyg šiol. Sieloje skamba tuščia do ir aš nieko negirdžiu.
Autobusas, paklaikęs ir įkyriai mano judesius sekantis bobutės žvilgsnis. Tyliai ir atsargiai pabandžiau paslėpti savo grandinę, prisegtą prie kelnių. Negi aš tokia šlykšti, raupsuota? Nežiūrėk į mane. Tavo žvilgsnis mane degina. Negi nematei pūliuojančių mano rankų? Oda tiesiog sproginėja nuo karščio. Dėl to aš visada stoviu autobuso gale, pačiam nepastebimiausiam kampe. Kad niekas nematytų, nenudegintų savo svilinančiu žvilgsniu. Tiesiog neperžengtų mano teritorijos ribų. Už jos aš slepiuosi ir lyg pašautas žvėris, atstatau priešais kiekvieną savo aštrius dantis. Staugiu naktimis iš skausmo, lyg vilkas prieš mėnulį. Mėnulis tampa visų mano bėdų klausytoju, netgi draugu. Dėl to myliu jį. Kaskart žvelgdama į dangų, tikiuosi išvysti jo spindintį , sidabro dulkių nubučiuotą veidą ir trokštu pasinerti visu savo skausmu į jį. Pamiršti viską aplinkui, tapti juo. Gal vaikščiodama tuščiais, negyvais krateriais, aš rasčiau sielos ramybę, o gal pamačiusi iš tenai žemę, aš pagaliau išvysčiau grožį ? Niekas nežino. O aš ir vėl staugiu. Gailus kauksmas perplėšia gilios nakties dangaus žaizdą ir iš jos pasipila žvaigždės. Mano kauksmas, kad ir kaip ilgai kaukiau, nesulaukė atsako. Tai ir teliko lyg vienišo vilko, palikto mirti, rauda. Po jos aš tiesiog susirangiau ant savo šaltos uolos ir panirau į trukinėjantį miegą, laukdama, kada visa tai baigsis.
Aš išbadėjusi. Galėčiau suėsti bet ką ir bet kiek, tačiau aš vis tiek būsiu alkana. Mano alkis - mano gyvenimo akmuo, kurį turiu nešti. Atsargiai. Saugokitės manęs, nes kai pakliūsite į mano nasrus, gyvi jau neištrūksite. Sakau, nes manyje dar yra likęs lašelis sąžinės ir žmogiškumo.
Bučiuok mane. Tavo šaltos lūpos vėsina mano nudegusius odos plotus ir man darosi gera. Rodos, galėtum mane bučiuoti savo ledinėm lūpom, kad ir amžinai. Aš visa tavo ir mano sužeistas žvėris miega. Liesk mane. Sidabro dulkės tegul lyja man ant kūno, gaivina ir šaldo, o aš būsiu visa tavo. Nebijok, tavęs aš neėsiu. Tu vienintelis esi saugus. Nes tu - tikras. Kai aš su tavim, pamirštu viską deginančius žvilgsnius, pūliuojančius odos lopus ir grandines. Tu - mano. Tą akimirką, kai tave pamatau, tu tampi mano. Vien tik mano. Ir tave aš ginsiu. Kad ir mirtinai sužeista, aš seksiu paskui tave ir ginsiu nuo visų. Patikėk. Aš tau atsiduodu ir tegul sidabro dulkėm lyja. Pasaulis nebe toks raudonas tik dėl to, kad tu esi. Myliu. Myliu. Tik Tave. Tave.

Tik tu būsi paskutinis mano grobis….

Wig Wam – Gotta get it on

Jaučiuosi taip, lyg skriečiau beore erdve. Aplink tamsa, nežinomybė drasko akis, jautiesi lyg įmestas į liūto narvą. Tiesiog nežinai kas bus. Jaučiu kaip ima įsiskaudėti galvą ir kiek užsimerkiu. Girdžiu, kaip lyg su kūju plaka mano širdis. Gal kam kilogramą šviežios mėsos?

Emilie Simon – The Frozen World

Akyse kaupiasi ašaros. Kas aš ? Žmogus ar ledo gabalas? Būtybė turinti jausmus ar porcelianinis niekutis ? Ar aš verta visko, kas vyksta aplink mane?

Visi esame tame pačiame labirinte. Visi nežinome kur yra išėjimas ir lyg aklieji vaikštome užmerkę akis, nematydami kas vyksta aplinkui. Nugara nubėga šiurpas. Mintys laksto lyg pakvaišusios. Šokinėja viena ant kitos ir vartosi kūliais. Negi mes taip ilgai gyvensime? Šiukšlinsime savo kiemus, savo šalis, valstybes ir galų galiausiai – planetą. Tada užeis baisios audros su žaibais, perkūnijomis. Kils siaubingi cunamiai, įvairūs taifūnai ir nušluos visus mus nuo žemės paviršiaus. O kas tada bus? Aklina tamsa? Norėčiau būti tuo metu pasaulyje. Sėdėčiau sau ant pasaulio krašto, spoksočiau į žvaigždėtą dangų ir žaisčiau su savo liūdesiu. Juk mes – geri draugai, vienas kitą suprantame. Aš netgi turiu raudoną aksominę juostelę jam vedžioti. Tai vat, ateities pasaulyje, po didžiojo sprogimo aš sėdėsiu ant pasaulio krašto, žiūrėsiu į vis dar rūkstančius žemės plotus ir mano liūdesys skrajos šalia. Kaip tada aš jausiuosi? Net nežinau. Gal net džiaugsiuosi, nes būsiu viena, niekas man netrukdys kvailais prašymais ir klausimais, galėsiu būti savimi ir nebijoti, ką pagalvos mama, tėtis ar dar kas. Nudažyčiau pasaulį raudona spalva. Nepaisant visko – ji mano mėgstamiausia spalva. Visos kalvos, visi kalnai būtų raudonos spalvos, pavasarį džiaugčiausi dygstančiais mažais, švelniais raudonos spalvos žolės stiebeliais. Gerčiau raudonos rasos lašelius nuo jų mažyčių lapelių, o vasarą svajočiau išsitiesusi ant raudonos žolės paklotės. Gal netgi būčiau laiminga. Nubraukiu mažytę ašarą nuo skruosto. Užsičiaupk. Užsičiaupk. Skamba galvoje. Aidi lyg tarp raudonų tarpeklių – patylėk. Tu nieko nežinai, tu nieko nemoki, tu niekam tikusi. Tavo fantazija veda iš proto ir tu visiems nusibodai. Niekam nerūpi tavo jausmai ir visiems nusispjaut ant tavęs. Šiurpas per nugarą laksto kaip pašėlęs. Ima drebėti rankos ir jaučiu mane po truputį kaustantį šaltį. Na ir įsisvajojau. Raudonos kalvos, žolė ! Kas čia per nesąmonė ? Šiurpas vis bėgioja mano kūnu, lyg primindamas, jog mano vidų tuoj sukaustys šaltis. Tiesą sakant, seniai jau nejaučiau džiaugsmo. Nuoširdžiai juokiausi turbūt tada kai… ne. Aš nenoriu to atsiminti. Man to nereikia. Nenoriu verkti. Nereikia vėl tų atsivėrusių žaizdų ir raudonų versmių iš mano sužalotos sielos ir kūno. Paskutinį sykį, kai apie tai mąsčiau, net nepastebėjau kaip ėmiau pjaustyti savo ranką. Pamačiusi tai, ne kiek išsigandau, kiek nustebau – negi taip toli aš galiu eiti? Juk sakoma, kad tik silpnas žmogus pakelia prieš save ranką. Bet ar tai tiesa? Ar lengva pripažinti, jog kliūtis kažkam gerai jaustis, gyventi esi tu pats? Ar lengva pašalinti save iš žaidimo? Manau, kad ne. Na, kol kas ieškau atsakymo į šį klausimą ir kai rasiu suprasiu šio pasaulio esmę manyje. Gal tada manęs nebekankins košmarai ir begalybė neatsakytų klausimų mano galvoje išnyks lyg dūmas. Gal tada pajusiu gyvenimo tėkmę, pamatysiu pasaulį ne tik juodą virstantį raudonomis versmėmis, bet ir spalvotą , gražų ir laimingą. Besielės akys klaidžioja tamsiame ekrane ieškodamos gyvybės ir niekaip nesuvokia, ką galima pakeisti, ką galima padaryti, kad viskas būtų gerai. Kad galų gale viskas susitvarkytų. Kuo toliau, tuo labiau aš jaučiu, jog pavargstu. Neturiu nieko, kas mane apkabintų, išklausytų ar tiesiog ištiestų leteną tik tam, kad pasijusčiau geriau. Nerasdama nieko savo širdžiai artimo, aš vis labiau netenku stiprybės ir mano jėgos silpsta. Jaučiuosi taip, lyg būčiau paleista vienui viena į karščiausią ir mažiausiai gyvybės turinčią dykumą. Klajodama smėlyje neradau nei vieno atsitiktinio keliautojo laiško, nei vieno žodžio smėlyje. Kojos kraujavo ir paplūdusios sūriu sunkumu, vos vilkosi. Nuo karščio ėmiau eiti iš proto. Pradėjau kalbėtis su savimi, pati nejausdama, kad einu beprotybės link. Gaudžiau kiekvieną vėsesnį vėjo gūsį ir galvojau, kad tuoj nugriūsiu ir ten pat mirsiu. Galiausiai kojos neišlaikė ir aš nukritau. Vėjas nešė ir nešė smėlį man į akis, nosį ir burną kol iš manęs teliko gintaru ir krauju dvelkianti mažutė kopa, ant kurios galbūt kada nors ilsėsis kitas keliautojas laiku…

Wig Wam – Slave to your love

Šviesa užlieja mane. Auksiniai spinduliai nušviečia mano rankas ir kyla iki veido, galiausiai šviesa nušviečia mane visą. Kelioms akimirkoms pajuntu ramybę ir šilumą. Tačiau šis jausmas greitai dingsta ir vėl jaučiu tą patį, ką ir iki tol. Šaltį, baimę, skausmą ir deginančias raudonos upės bangas besiveržiančias iš manęs. Saldaus melo liežuviai skverbiasi pro mano ausis į slapčiausius smegenų kampelius ir užliūliuoja viską saldžiu melo miegu. Galvoje prasiveržia raudonos melo upės. Jos taškosi į krantus manų akių, bėga iš nosies ir burnos ir palieka nenuplaunamus pėdsakus. Jaučiuosi lyg porcelianinė lėlė – šalta, jaučianti tik tuštumą ir skausmą su raudona suknele. Norėdama atrodyti miela, aš pakreipiu galvą kiek į šoną ir net nemirkteliu. Porcelianinės rankos pakyla, rankos pirštai atsiskleidžia ir čiumpa ore kabantį liūdesį. Jis kiek pasimuisto, tačiau nesipriešina. Liūdesys niekada nesipriešina. Gali jį pasikviesti bet kur, jis visada ateis, jei tik jam leisi. Kadangi aš esu tik dailus, preciziškas porceliano gabalas – liūdesys man kaip tik. Draugų neturiu ir niekada neturėjau, o kam man jų reikia jei liūdesys čia pat? Jis leidžia man panirti į prisiminimus, kuriuos džiaugsmas nori, kad pamirščiau. Liūdesys nesako, kad būčiau linksma per prievartą, jis neprašo šypsotis, jis man leidžia verkti į valias ir nešluosto ašarų. Jis leidžia man nors sekundei tapti savimi, todėl aš nenoriu, kad jis išeitų, aš jo nenoriu paleisti. Ir nepaleidžiu. Mano stiprūs, porcelianiniai piršteliai laiko jį už virvelės ir vedžioja paskui save. Po kiek laiko leidžiu jam eiti į priekį, kad nesugalvotų pasprukti. Ne, aš daugiau nebenoriu apsimetinėti ir plūsti krauju po kiekvieno savo šlykštaus melo. Kiekvienas melas man atneša skausmą, atsivėrusios žaizdos – kraujavimą. Parduočiau savo sielą, kad to daugiau nepajusčiau. Bet aš ne kvaila ir žinau, kad savo skausmo naštą turėsiu nešti visą gyvenimą. Taip ir gyvensiu – linksma, dirbtinai juokinga ir šmaikšti, kruvina ir vis labiau mirštančia širdimi kas dieną. Nenoriu pasirodyti nuobodi ir gal kiek per griežta, todėl leidžiu savo liūdesiui pailsėti ir nusišypsau mažumėlę. Porcelianiniai skruostai net sutraška, bandydami išspausti šypseną. Tuoj pat rankomis užsidengiu akis ir apsipilu ašaromis. Susverdėju ir suklumpu ant žemės ir liūdesys atslenka ir apgaubia mano nupoliruotus pečius. Jaučiuosi bejėgė ir leidžiu liūdesiui rūpintis manimi. Jo šaltis ramina ir trumpam mane užliūliuoja. Bet ašaros rieda mano skruostais ir rankomis vis dar laikau uždengusi akis. Akių tamsoje raibuliuoja mažos žvaigždelės – jos juokiasi. Su pavydu nuleidžiu rankas. Iki kito karto. Kai jausiuosi blogai, kai meluosiu sau ir kitiems, kai eisiu kliūdama paplūdusi savo melais ir vis springdama kraujuosiu. Iki kito karto. Kai mano smegenys leis man atsiminti viską, ką esu padariusi ne taip – leisiu viduje esančiam kirminui graužti viską – kepenis, plaučius, širdį, viską. Klupdama melsiu Dievo, kad padėtų nešti gyvenimo naštą. Nesulaukusi pagalbos, keiksiu visą pasaulį, nematysiu aplink mane esančio grožio, sutrypsiu ką tik išdygusią žolę, apspjausiu gražiausius gėlių žiedus ir svajosiu apie tas dienas, kai galėjau būti savimi, kai nebuvau viena šitame pasaulyje, kai neklajodavau paplūdusi gatvėmis ieškodama to gauruoto sielos draugo, kurį iš manęs atėmė. Ne, ne atėmė, aš kvailė leidau jį paimti iš manęs. Nedariau nieko, kad jis dar nors kiek pabūtų su manimi. Suprantu – tai mano atlygis už savanaudiškumą ir per didelį ego. Žinot kaip jaučiuosi? Taip, lyg būčiau vienas žmogus, gyvenantis mėnulyje. Šaltose, be gyvybės lašelio kopose bandanti rasti lauželį, prie kurio būtų galima pasišildyti. Einant miegoti, užsiklojanti šaltomis mėnulio kopų dulkėmis ir drebanti po jomis. Kaskart noriu rėkti. Rėkti kol plyš plaučiai. Bet tada pajuntu tuštumą ir suprantu, kad pasaulio pakeisti jau negaliu, ta galimybė išskrido tarsi balandis ir aš jo nesuturėjau savo delnuose. Liko tik balta plunksna.

Porcelianinės akys ir vėl paplūsta ašaromis ir porceliano rankos bando jas suturėti.

Sister Sin – Beat The Street

Did you miss me?

Dukros palaidūnės ranka nusvyra ant durų rankenos ir lėtai ją paspaudžia. Ji jau nebebijo, kad ją sumuš, iš jos tyčiosis, ji bijo tik vieno – kad ją atstums ir leis numirti vienai, niekieno nemylimai. Jūs galit jos ir nemylėti, tik leiskit būti šalia, ji tylės nuolankiai nuleidusi galvą ir tylės. Galėsit ją paerzinti, pasityčioti – ji nieko nesakys. Dukra palaidūnė suprato, kad tokia jos kaina, už tą linksmai, išdykėliškai praleistą laiką. Net ir ištvirkaudama ji žinojo, kas bus kai pinigai pasibaigs, kai tariami draugai nusisuks nuo jos, tačiau ji žinojo, kad šis laikas priklauso tik jai, ji gali mėgautis laisve ir nėra niekam už nieką atsakinga. Ji – laisva. Bent jau tą akimirką ji mėgavosi gyvenimu ir norėjo, kad ji niekad nesibaigtų. O dabar kas? Visa sudaužyta, išvargusi, tačiau pilna atsiminimų, džiaugsmo ir kažkada skambėjusio skardaus juoko širdimi. Ji įeis pro duris ir tenykščiai žmonės tylėdami apsups ją ratu. Niekas neišties jai rankos, kol nepasirodys jos mama, ir neapkabins. Deja, tokį šiltą sutikimą ji gauna tik iš mamos, visi kiti žiūri į ją priešiškai. ,,Kaip ji drįso atšliaužti čia ?!“ , „Tik pažvelkit, kaip ji atrodo !“. O dukra palaidūnė praeina pro žmones nuleidusi galvą ir atsimena laisvės trumpas akimirkas, kai vėjas kedeno jos trumpus plaukus, glostė skruostus, o saulė bučiavo lūpas. Kad ir dabar ji galėtų mirti, nes pamatė ir pajuto tai , ko norėjo visada, nuo pat vaikystės. Nuo pat tada, kai mama mokė gražių manierų, etiketo. Ji tuo metu gyveno savo fantazijų pasaulyje, kuriame jautėsi saugi, bet ilgainiui, jis pasidarė per ankštas ir dukra palaidūnė suprato, kad tai – jos proga. Dabar arba niekada. Ir ji ta proga pasinaudojo. Ir dėl to žmonės ją kaltina. Ji nusižengė taisyklėms, ji buvo tikra akiplėša, o dabar nori, kad ją priimtų atgal į bendruomenę išskėstomis rankomis. Ne, to nebus. Taip, ji galės gyventi kartu, šalia, tačiau ji bus pažymėta nematomu, atstumtosios ženklu. Lyg raupsuotoji. Ar jai tinka tokios sąlygos? Ji nedvejodama atsako – Taip. Kaskart, kai jai spjauna į veidą, ji atsimena jos lūpas bučiuojančius saulės spindulius pačiam pasaulio pakrašty, ant uolos, kai ji sėdėjo ant pačio uolos krašto ir mėgavosi saulės ir vėjo bučiniais. Kaskart kai ją pažemina, ji atsimena draugus, su kuriais praleisdavo gražiausias savo akimirkas. Kaskart, kai ji miega ant kietos, šaltos žemės, ji atsimena šiltą, pulsuojantį žirgo kūną ir jo besiplaikstančius karčius vėjyje, vidury dykumos. Buvo tik ji, žirgas, vėjas ir saulė. Apie tokią laisvę ji buvo skaičius tik pasakų knygose, o dabar ji gali pasigirti, jog visa tai pati patyrė. Ir nesvarbu, kad ją apspjaudo, paniekina, pasišaipo ir išmeta miegoti į gatvę, ji turėjo laisvę. Tai daugiau, nei bet kas gali įsivaizduoti. Ji buvo pati turtingiausia mergaitė pasaulyje ir ji tuo didžiuojasi. Bet kodėl tada ji sugrįžo? Atsakymas paprastas – ji negalėjo palikti savo mamos. Jai reikėjo tik truputį atsikvėpti, o dabar visi jos nekenčia. Dukra palaidūnė žino, kad ji yra turtingesnė už visus gyvenančius jos miestelyje, mieste, visoje valstijoje ir netgi šalyje. Tik pagalvokit – JI BUVO LAISVA ! Na, bet dabar ji už tai kentės, neš savo kaltės akmenį visą savo likusį gyvenimą. Cha. Niekas nesupranta, kad ir kaip stipriai bandys pakenkti dukrai palaidūnei, žiauriai pasityčioti, niekas negalės išimti nuostabių laisvės prisiminimų iš jos minčių ir širdies. Ji gyvens ir neš savo kančios akmenį vildamasi, kad mirs žinodama, jog patyrė viską, pasiėmė iš gyvenimo viską, ką jis siūlė ir galbūt, galbūt danguje ji vėl ras laisvę. Bet ji sutiktų ir visą amžinybę už tai degti pragare. Ir vis tiek jei galėtų atsukti laiką atgal, ji ryžtųsi palikti ar net išduoti bendruomenę, tam, kad pajustų laisvę. Jai nusispjauti į viską. Ji laiminga, laimingesnė už visą jos bendruomenę kartu sudėjus. Gal skambės keistai, tačiau jai netgi savotiškai patinka dabartinė jos padėtis. Ji viliasi, kad galbūt taip, ji išpirks savo kaltes. Kiekvienas spjūvis į veidą priartina ją prie nuodėmės atleidimo. Dukra palaidūnė viliasi, kad tas kelias nėra labai ilgas ir ji netrukus galės mirti būdama švari. O kol kas ji stebi visus iš šono, stebi jų paprastą, nuobodų gyvenimą, vis nešiodama savo širdyje atsiminimus. Kartkartėmis nusišypso, kai niekas nemato, o jei nusijuokia, tai tik pasislėpusi kur nors giliai, kad niekas neišgirstų, neduok dieve, jei dukra palaidūnė išdrįs prie visų juoktis ir šypsotis, kai sukėlė visiems tiek skausmo ir kančių, o svarbiausia – išdavė. Bet, kaip jau minėjau, jai nebesvarbu. Ji turėjo viską ir nieko vienu metu, o tai nuostabu. Ir niekas to neištrins. …..

Ar ne taip dukra palaidūnė pasakotų savo istoriją?

Emilie Simon – The Frozen World

Aš kvėpuoju. Aš kvėpuoju taip, lyg man grėstų pavojus. Toks keistas, trūkinėjantis baimės jausmas. Kas yra baimė? Tai silpnumo įrodymas? Tai lyg paralyžiuojančios dujos, nuo kurių ima stigti oro, vaizdai ima mirkčioti akyse ir rodos, viskas darosi nepakeliama. Tada imi bijoti dėl savęs, dėl savo menkutės gyvybės gijos, kuri, jauti, kad gali tuoj nutrūkti. Galingasis tas, kuris pamiršo baimę, paliko ją toli toli, ir spokso į tave iš viršaus, nes mano, jog yra už tave pranašesnis. Jei jo kieta širdis suminkštės, paleis tave, o tu, drebėdamas, lyg epušės lapelis pamažu nusiraminsi, dėkosi galingajam, jog paliko tave gyvą, ir baimė, lyg pašautas žvėris tyliai nuslinks į savo urvą. Iki kito puolimo. Bet kas suskirstė pasaulį į „galinguosius“ ir „silpnuosius“ ? Kažkodėl nesijaučiu nei vienoje barikados pusėje. Antra vertus, baimė užvaldo mane. Bet mano baimė kitokia. Atrodo, kad niekas nesikėsina į mano būtį, niekas nenori atimti jos iš manęs. Bet aš bijau. Bijau pati savęs. Kasdieną, vis stipriau bandydama užslėpti savo bandančius išsprūsti laisvėn jausmus, jaučiu, kad mano jėgos silpsta. Jaučiu, kad vieną dieną jų nebesulaikysiu. Bijau, kad mano jausmai sunaikins mane pačią. Pagieža, kurią jaučiu, mane sugrauš iš vidaus ir mano oda atsivers kraujuojančiomis sielos liekanomis, akys paplūs nesulaikomomis skausmo upėmis. Pati nebesuvoksiu kas vyksta, tiesiog mėgausiuos savo agonija. Ir žinot ką? Aš laukiu tos dienos. Laukiu nesulaukiu, kada galėsiu viską užbaigti. Degsiu savo liepsnose. Meilės, savigraužos, pagiežos liepsnose. Aš žinau, kad pakeisti nieko nebegaliu, nes tokia gimiau. Nuo pat vaikystės man niekas nesisekė, veidmainiai, apsimetėliai draugai supo mane, ir užuot nekentusi jų, visą pagiežą kaupiau savyje ir nukreipiau į save pačią. Tokia Dievo rykštė [ jei jis yra...] Jūs dar čia?

Žinot, aš labai mėgstu žiemą. Baltos, šaltos snaigės krenta ant mano veido, palto, rankų. Jos netgi šiek tiek maskuoja tas raudonas gatvių upes ir pasaulis atrodo švaresnis. Taip aš galiu įsivaizduoti, jog bent tada pasaulis yra taikus, be raudono melo, be pagiežos. Tada netgi mano baimės žvėris užsnūsta žiemos miegu. Aš nurimstu. Sunkios dienos atsitolina ir aš galiu mąstyti. Galiu pabūti tiesiog pati su savimi, paverkti tyromis vaikiškomis ašaromis. Prisiminti. Prisiminti tai, kas buvo gražu. Kai dar mano savigraužos taurė nebuvo tokia pilna ir aš galėjau kvėpuoti. Laisvai, pilna krūtine. Gulėti po tankiais medžiais ir žiūrėti į besiskverbiančius saulės spindulius, kurie glostė mano veidą. Kai turėjau geriausią draugą, kuriuo galėjau pasitikėti. Pasiilgau tų dienų. Tuštuma mano širdyje begalinė. O begalybės neįmanoma pripildyti. O aš ir nenoriu. Aš noriu kentėti, kad visad atsiminčiau dėl ko. Kad atsiminčiau kada baigėsi mano laimė, kada griuvo mano vidinės laimės šalies pamatai. Niekas jau neištrins iš atminties griūvančio miesto garsų, aimanų ir verksmų. Taip pat ir vaizdo, o ir gniaužiančio gerklės jausmo nepamiršiu. Bet snaigės padeda. Jos lyg narkotikai, trumpam leidžiantys pasinerti į gražiausias svajas. Tada net ir aš pamanau, jog pasaulį dar galima išgelbėti, kad jį dar galima pakeisti. Tada pagalvoju, o kad žiema niekad neišeitų. O kad snigtų ir snigtų, raudonos upės pasidengtų baltu nekaltybės sluoksniu, ir pasaulis užsnūstų apimtas ramybės, taikos ir meilės. Ne tokios, kuri rodoma serialuose, o tikros ir vaikiškai tyros. Tokios, kokią jaučiau savo geriausiam draugui. Aš kasnakt sapnuoju apie tai, kas bus, kai pasaulis pagis. Vaikai šypsosis, gatvėje neliks nei vieno raudono lašo, gal net žydės gėlės. Būtų nuostabu.

Gaila, nes kol kas taip nėra. O gal tik man taip atrodo? Gal aš per daug noriu iš šio pasaulio?

Taigi, kol šios gražios svajonės neišsipildė, aš vaikštau su spurdančia, sudaužyta širdimi, bandydama ją paslėpti savo palto klostėse ir augindama savo baimės žvėrį su viltimi, kad jis niekada neišsprūs, nes sargybinių iš mano laimės miesto gyvų liko labai nedaug. Taip ir gyvensiu, kovodama su savimi kiekvieną dieną, ir savo potyrius bei pastebėjimus užrašinėdama čia. Jaučiu, kad pati tampu kare.

Ir pakels jis kardą

nuo svilėsiais kvepiančios

anglies juodumo, kraujuojančios žemės…

Apocalyptica – Fade to black

Nekenčiu savęs. Ir jeigu Dievas yra, jis yra paskutinis šūdžius. Kodėl man įdėjo į sielą jausmus? Kodėl davė meilę, prieraišumą ir džiaugsmą jei jį sugeba atimti? Kam man išviso tie jausmai? Kita vertus, jei būčiau lyg kimšta lėlė be jausmų, būčiau nieko vertas daiktas. Akis atstotų sagos, širdį – vatos kamšalas. Būčiau tiesiog graži. Tiesiog. Tačiau būčiau šlykšti pati sau vidumi. Bet kam? Kam man skaudinti save ir apsimesti, kad viskas gerai? Kam man ta sąžinė? Jaučiu, kad ji mane negyvai užgrauš. Kas rytą atsikeliu su mintimis, su prisiminimais, su tuštuma širdyje. Kam ji man išvis? Jos nebūtų – viduje manęs negraužtų, galėčiau sau ramiai egzistuoti. Taip, egzistuoti, nes ir dabar nėra kitaip. Mano egzistencija priklauso tik nuo to, kada Dievas sugalvos ją nutraukti. Kada malonės tai padaryti. Ačiū iš anksto. Dabar tą širdį, kuri tuksena manyje, pilnoje melo, šlykštumo ir savigraužos, norisi savomis rankomis išplėšti. Kas tai per jausmas? Cha. Juk pati pasakiau, tai MELAS, ŠLYKŠTUMAS ir SAVIGRAUŽA. Kokia aš juokinga. Rodosi, kad ašarų jau nebeturiu, nors dabar, šią sekundę, jos rieda mano skruostais ir paneigia mano teiginį. Kodėl Dievas man davė prisiminimus? Aš jų nebenoriu. Nebereikia man jų, nes to kas gražu, dabar nebėra. Tada kai mano siela žydėjo džiaugsmo gėlėmis, dabar ten plyti išdegę plotai, pasėti raudonos spalvos melo, išdavystės ir netekties sėklomis. Viskas, kas liko – juoda sruoga saujoje ir iš akiduobių besiveržiantis skausmas. Gal taip geriau. Gal man taip buvo lemta. Kentėti naktį, dieną, rytą, vakarą, visąlaik apsimetant, kad viskas gerai. Kartais rodosi, kad nieko nebenoriu. Nieko, tiesiog nustoti kvėpuoti ir viskas. Bet ne, kaip aš galiu būti savanaudė kalė, negalvojanti ir apie kitus. Juk mes kiekvienas esame susaistyti nematomais saitais. Su tėvais, draugais, grupiokais, o tai reiškia, kad esi atsakingas už savo veiksmus, ne tik prieš save, bet ir prieš kitus. Tu negali tiesiog imti ir nutraukti tų nematomų gijų kada nori. Tu PRIVALAI bent jau egzistuoti dėl kitų. Kartais aš pagalvoju, kas būtų, jei nuspręsčiau vieną sykį eiti iki galo? Jei peilį spausčiau iki galo, ne taip, kaip tada? Ar kas dėl manęs verktų? Ar kažkam rūpėčiau? Aišku, juk būčiau savavališkai ir SAVANAUDIŠKAI nutraukusi visas, mane su kitais žmonėmis rišusias gijas. Ne žmogus, o tiesiog kalė intrigantė. Štai kas būčiau. Bet ar ir dabar tokia nesu? Juk kasdien kažkas pasako, jog esu neatidi, nesiklausau, esu nedrausminga. Tad kam aš išvis reikalinga? Kad būčiau gero valstybės gyvenimo garantas, kad būčiau giminės tęsėja, kad būčiau tiesiog bandoje? O ar kas paklaus manęs – kuo aš noriu būti visuomenėje? Aš puikiai viską suprantu. Juk tokio mažo žmogaus kaip mano nuomonė nelabai įdomi kitiems. Aš tiesiog privalau būti. Tai gerai, aš būsiu. Būsiu . Kasdien vaikščiosiu gatvėmis, matydama aplink raudonus pastatus, raudonus žmones ir save, visą paplūdusią raudona spalva. Aš diena dienon vis labiau save graušiu iš vidaus, žiūrėsiu, kaip žmonės visąlaik kažko iš manęs tikėdamiesi spokso. Sako , tu bloga, neatidi, nedrausminga. Aš viską sukišiu į save ir bandysiu pašalinti, kad pamirščiau. Bet vieno dalyko pasaulis niekada neištrauks man iš atminties. Išdegusių plotų sieloje, pasėtų raudonos spalvos melo, išdavystės ir netekties sėklomis ir juodos sruogos saujoje. . .

Te juodas vėjas, išdegusią žemę skalaus….